Žmonos netekusio prancūzo laiškas IS: jums neatiteks mūsų neapykanta

Antoine'as Leiris
Antoine'as Leiris
  © Socialiniai tinklai
Alfa.lt
2015-11-18 10:39

Antoine'as Leiris, prancūzas, kuris per tragiškus teroristų išpuolius koncertų salėje „Bataclan“ neteko žmonos, atviru laišku kreipėsi į žudikus, prisiekdamas savo neapykanta neišaukštinti žudynių Paryžiuje.

Antoine'o žmona Helene Muyal-Leiris, apie 30-ies metų vizažistė, žuvo per teroristų išpuolį penktadienį per koncertą „Bataclan“ salėje. Jos vyras, kuris liko auginti jų 17-os mėnesių sūnų, socialiniame tinkle „Facebook“ išplatino viešą laišką, kuriame teigė, kad žudikai pavogė išskirtinės asmenybės gyvenimą, ir išreiškė jausmus savo gyvenimo meilei.

Anot didžėjumi radijo stotyje dirbančio Antoine'o, iš jų sūnaus Melvilio pavogta mama. Iš pradžių, prasidėjus tragiškiems įvykiams, buvo pranešta, kad Hélène yra tarp dingusiųjų, tačiau šeštadienį socialiniame tinkle vyras patvirtino, kad jo žmona žuvo nuo teroristų kulkų.


Jaudinančiame laiške vyras kreipiasi į žudynes surengusius asmenis ir teigia: „Aš nežinau, kas jūs esate, ir nenoriu žinoti, jūsų sielos mirusios“. Pridedame viso laiško vertimą:

Penktadienio naktį jūs pavogėte išskirtinės asmenybės gyvybę, mano gyvenimo meilę, mano sūnaus mamą, tačiau mano pykčio negausite.

Aš nežinau, kas jūs esate, ir nenoriu žinoti, jūsų sielos mirusios. Jei tas Dievas, dėl kurio nesirinkdami žudote, sukūrė mus pagal save, tai kiekviena kulka mano žmonos kūne buvo žaizda jo širdyje.

Taigi ne, nepadovanosiu jums neapykantos. Jūs to prašote, bet atsakymas į neapykantą pykčiu būtų pasidavimas tam pačiam neišprusimui, kuris jus padarė tuo, kuo esate.

Jūs norite, kad bijočiau, į savo šalies piliečius žiūrėčiau su nepasitikėjimu, paaukočiau savo laisvę dėl saugumo. Jūs pralaimėjote.

Šįryt aš ją mačiau. Pagaliau, po daugybės naktų ir dienų laukimo. Ji buvo tokia pat graži, kaip penktadienio vakarą, tokia pat graži, kai beviltiškai ją įsimylėjau prieš 12 metų.

Žinoma, mane gniuždo sielvartas, aš pripažįstu šią mažą pergalę, bet ji bus trumpalaikė. Žinau, kad ji lydės mus kiekvieną dieną ir kad mes susitiksime laisvų sielų rojuje, į kurį jūs niekada nepateksite.

Mes esame dviese, mano sūnus ir aš, tačiau mes esame stipresni už visas pasaulio kariuomenes.

Aš neskirsiu jums daugiau savo laiko, aš turiu pasirūpinti Melviliu, kuris tuoj pabus.

Jam tik 17 mėnesių. Jis, kaip įprasta, valgys savo maistą ir vėliau, kaip įprasta, eisime žaisti. Visą savo gyvenimą šis mažas berniukas grasins jums būdamas laimingas ir laisvas. Ne, jums taip pat neatiteks jo neapykanta.

“Vous n’aurez pas ma haine” Vendredi soir vous avez volé la vie d’un être d’exception, l’amour de ma vie, la mère de...
Posted by Antoine Leiris on Monday, November 16, 2015