Rusų tankai prie Ukrainos sienų: 4 scenarijai, kuo tai gali baigtis

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Pasaulis su nerimu stebi, kaip Rusija telkia pajėgas visai netoli rytinių Ukrainos sienų. Jei tikėtume Kijevo pateikiamais duomenimis, kaimyniniuose Rusijos rajonuose jau sutelkta apie 80 tūkst. kareivių, 2300 šarvuočių, 1400 artilerijos ir salvinės ugnies raketinių sistemų, 900 tankų ir 300 sraigtasparnių. Įspūdingos pajėgos, net neskaičiuojant aviacijos ir karo laivų Juodojoje jūroje.

Kokiu tikslu Maskva demonstruoja jėgą? Atsakymo variantų yra ne vienas ir jų realumo tikimybė labai skirtinga. Alfa.lt aptarė galimus Rusijos tikslus ir artimiausios ateities veiksmų scenarijus su karybos apžvalgininku Egidijumi Papečkiu.

1. Rusija pradeda įsiveržimą ir konvencinį karą su Ukraina

Šio scenarijaus tikimybė yra mažiausia, palyginti su kitais variantais. Nors Rusija dislokavo tikrai įspūdingas pajėgas, nematyti, kad jos būtų sutelktos dideliam puolimui. Jų išdėstymas nėra toks, kaip, pavyzdžiui, 1941 m. Vermachto dalinių prie SSRS sienų, kai buvo aišku, kad puolimą jie galėjo pradėti bet kuriuo metu. 80 tūkst. kareivių (šis skaičius gali pasirodyti ir mažesnis) grupuotė yra galinga, bet vis dar nepakankama galingam įsiveržimui. Be to, norint pradėti invaziją, už jų pajėgų turėtų stovėti jau parengtas rezervas, padedantis plėtoti įsiveržimą pagrindinėmis kryptimis. Šiuo metu to nėra. Kita vertus, žinoma, kad Rusija gabena į regioną papildomas pajėgas, kurios turėtų čia atkakti apie balandžio 11 d. Taigi, pajėgų telkimas dar nesibaigė.

Jei puolimas visgi prasidėtų, galima neabejoti, kad pirmas taikinys būtų Mariupolis (į pietvakarius) – labai svarbus punktas pakeliui į Krymą. Rusija neturėtų didesnio prioriteto, kaip sausuma „susijungti“ su okupuotu pusiasaliu. Taip pat būtų tikėtinas puolimas link Charkovo, kur nemaža dalis gyventojų yra nusiteikusi prorusiškai. Dnipras ir Zaporožė taip pat galėtų būti taikiniai.

Rusijos pajėgos greičiausiai mėgintų ištampyti ukrainiečių gynybą, suplėšyti ją į pavienius ruožus ir pleištais veržtis toliau.

Visgi toks karas būtų labai sunkus ir kruvinas, o tam greičiausiai nėra pasiruošusi pačios Rusijos visuomenė. Sprendžiant vidines problemas, Kremliui reikia greitų pergalių, o ne kruvinų karų, nes karas su Ukraina būtų būtent toks. Nors Rusijos pajėgos turi didelę kiekybinę ir techninę persvarą, Ukrainos kariuomenė šiandien taip pat visai ne ta, kokia buvo 2014 m. – Rusijai neverta tikėtis žaibiško ukrainiečių sutriuškinimo.

Rusijoje suformuotas Ukrainos kaip visiškai žlugusios valstybės įvaizdis. Rusijos visuomenė nepriimtų fakto, kad „žlugusios valstybės“ nepavyko įveikti.

2. Rusija įveda pajėgas į jau okupuotas teritorijas, bet neperžengia demarkacinės linijos

Šis variantas yra kiek labiau tikėtinas, tačiau tokių veiksmų nauda Rusijai labai abejotina. Tiesiogiai prisijungusi Donecko ir Luhansko „respublikas“, Maskva prisiimtų labai sunkią ekonominę naštą, o tai daryti ji iki šiol vengė visomis išgalėmis. Regionai ekonomiškai yra žlugę, o kriminogeninė situacija yra tokia, kad Rusija ir šiandien net negalvoja apie sienų su jais atvėrimą, jau nekalbant apie prisijungimą.

Tiesa, kalbos apie prisijungimą netyla nuo 2014 m., tačiau jas skleidžia antraeilės ir trečiaeilės svarbos asmenys. Maskvai būtų naudingiau įteisinti šį skaudulį kaip kokią nors autonomiją Ukrainos sudėtyje.


Egidijus Papečkys

Egidijus Papečkys

3. Rusija palieka pajėgas pasienyje, jų pagalba remia separatistus ir provokuoja susirėmimus su ukrainiečiais

Poreikis aktyviau remti separatistų pajėgas nėra didelis, nes okupuotas Donbasas jau šiandien yra turbūt labiausiai pasaulyje militarizuota teritorija. Ten sutelktas milžiniškas ginkluotės kiekis, o pačios „respublikos“ laikosi vien ant jas valdančių karinių formuočių.

Karo veiksmų provokavimas tikėtinas, bet separatistai baiminasi, kad tokiu atveju sustiprėjusios ukrainiečių pajėgos gali pereiti į puolimą ir išvaduoti bent jau dalį užgrobtų teritorijų.

Vien tai, kad Ukraina įsigijo turkiškų dronų „Bayraktar“, suteikė jai didžiulį kovinės dvasios pranašumą. Separatistai bijo, kad Ukrainos dronai jų gynybą gali pralaužti taip pat sėkmingai, kaip tai padarė Azerbaidžanas Kalnų Karabache.

Atsinaujinus susirėmimams, dronai įneštų veiksmų ore faktorių, kurio anksčiau nebuvo. 2014 m. Ukrainos aviacija pasitraukė iš karo veiksmų, vos patyrusi pirmus nuostolius. Dabar gi Ukraina turėtų neginčijamą persvarą ore, o tai nulėmė pergales beveik visuose konfliktuose po Antrojo pasaulinio karo.

Sunku pasakyti, kiek efektyvios separatistų oro gynybos priemonės prieš dronus, tačiau tikėtina, kad jos nebūtų labai naudingos. Gerai organizuoti „Bayraktar'ų“ smūgiai greičiausiai padarytų didžiulių nuostolių. Tai būtų ne tik skaudus smūgis priešininko moralei, bet ir Rusijos propagandai, vis dar tvirtinančiai, kad jos priešlėktuvinės sistemos yra neįveikiamos. Patirtis jau parodė, kad tai visiškas melas.

Separatistai turi šiek tiek daugiau ir įvairesnių oro gynybos sistemų nei armėnai Karabacho kare, tačiau visos tos sistemos yra sena sovietinė ginkluotė, kuri nėra pritaikyta kovoti su dronais. Iki šiol ukrainiečių oro atakų grėsmė buvo minimali ir separatistai neskyrė tam daug dėmesio. Be to, nepakanka turėti vien priešlėktuvinių sistemų – reikia specialistų, galinčių jas valdyti. Tai toli gražu ne tas pats, kaip pasiųsti į Donbasą bet kokį civilį iš Rusijos provincijos ir įduoti jam į rankas kalašnikovą. Nekalbant apie tai, kad reikalingos suderintai veikiančios radarų sistemos ir keli ešelonai priešlėktuvinės gynybos sistemų, ko separatistai neturi. Jie gali numušti nebent pavieniui veikiančius senus lėktuvus arba sraigtasparnius.

Visgi dabartinė Rusijos ir separatistų retorika rodo, kad susirėmimų atsinaujinimo tikimybė yra gana didelė. Šiuo atveju galėtų prisijungti ir Rusijos pajėgos, pavyzdžiui, suduodamos raketų smūgius iš savo teritorijos. Ukrainiečiai į tokius smūgius nesiryžtų atsakyti.

4. Rusija pademonstruos jėgą ir atitrauks pajėgas

Labiausiai tikėtinas scenarijus – apsiribojimas galios demonstravimu. Tai Rusijai naudinga politinėje plotmėje. Kai Joe Bidenas įžeidė Vladimirą Putiną, pavadinęs jį žudiku, Kremlius privalėjo atsakyti. Tokio įžeidimo negali pakęsti joks totalitarinis režimas, o būtent toks režimas valdo Rusiją. Be to, V. Putinui reikia nuolat įrodinėti, kad jis yra „tvirtas“ valdovas.

Vidaus politikoje tokios priemonės reikalingos palaikyti valdovo autoritetą. Šia įtampa V. Putinas taip pat pasinaudojo, kad tyliai ir ramiai pratęstų savo prezidentavimą iki 2036 m. Į Ukrainą dėmesį sutelkusi visuomenė visiškai neatkreipė į tai dėmesio.

Labiausiai tikėtina, kad Rusijos pajėgos atliks savo mokymų ciklą ir nesiims kitokių veiksmų. Rusijos gynybos ministras S. Šoigu paskelbė visą balandį vyksiantį visuotinį ginkluotųjų pajėgų kovinio pasirengimo patikrinimą. Visuotinį – tai reiškia visose karinėse apygardose. Iš viso vyks 4048 pratybos, iš jų 812 dvipusės, 520 objektuose ir 101 poligone.

Tas pats vyko ir prieš garsiąsias Zapad 2017, o šiemet rugsėjį kaip tik numatomos Zapad 2021. Tai reiškia, kad 2021 m. gegužę Rusijos kariuomenė bus „atsišaudžiusi“, atnaujinusi įgūdžius ir „atidirbusi“ sąveiką padaliniuose ir tarp dalinių junginiuose, štabai bus „susigroję“ ir po pratybų suvaržyti visi varžtai kovinėse mašinose. Ar tai pasirengimas karui? Veikiausiai – ne.

Taigi, dabar dislokuotos pajėgos anksčiau ar vėliau bus grąžintos į jų dislokacijos vietas. Didesnį galvos skausmą Kijevui turėtų kelti motošaulių brigados perkėlimas į Krymą, kur ji veikiausiai pasiliks. Atitinkamai ukrainiečiams teks didinti savo pajėgas pietuose. Karo laivyną praradusiai Ukrainai Juodosios jūros pakrantė yra didžiulis sopulys. Ten visiškai dominuoja Rusija.

Ko trūksta Ukrainai?

Kijevui neverta tikėtis NATO paramos. Aljanso prioritetas – modernizuoti Ukrainos kariuomenę, kad būtų užtikrinta moderni civilinė kontrolė, o kariuomenėje tarnaujantis žmogus būtų gerbiamas. Apie ginkluotę arba pajėgas visiškai nekalbama.

Tačiau Ukrainai vienašališkai gali padėti pavieniai aljanso nariai. Turkija pardavė Kijevui dronus, Jungtinė Karalystė siūlo parduoti karo laivus. JAV pardavė Ukrainai prieštankines „Javelin“ sistemas. Tai jau didelis žingsnis. Be to, Kijevas perka senus, bet kapitaliai suremontuotus senus šarvuočius iš Čekijos ir Lenkijos.

JAV žvalgybos dronai ir žvalgybiniai lėktuvai stebi Rusijos veiksmus tiek Rytų Ukrainoje, tiek Kryme, tiek greta esančiuose rajonuose. Kai kurie rusų žvalgybinių lėktuvų skrydžiai atrodo tarsi skirti tam, kad įvertintų, ką gali pamatyti amerikiečių žvalgybinė aviacija, t. y. kiek veikia maskuotė.

Ukraina gi šiuo metu daugiausia investuoja į pakrančių apsaugą ir karo laivyno atkūrimą, tačiau tai be galo brangu. Todėl pradedama nuo smulkių dalykų, tokių kaip nedidelių katerių pirkimas. Beje, tai irgi remia JAV, padedanti ne tik įsigyti pakrančių apsaugos laivus, bet ir apmokyti personalą. Ne mažiau ambicingi Kijevo planai modernizuoti oro pajėgas, tačiau visos šios programos pareikalaus daug laiko.

Sausumos pajėgos turi pakankamai „vamzdžių“, bet joms akivaizdžiai trūksta 3 dalykų: šiuolaikinių ryšio priemonių, stebėjimo priemonių ir transporto. Šiuolaikiniame manevriniame kare tokių priemonių, ypač transporto, trūkumas gali labai atsiliepti.