Moters nepriklausomybė – išdidumas ar kvailystė?

Nepriklausoma
Nepriklausoma
  © Unsplash.com
Šeima ir Namai
2021-04-16 15:30

Visiškai nepriklausomų žmonių negali būti iš principo. Net patys turtingiausi ir įtakingiausi žmonės yra vienokiu ar kitokiu laipsniu priklausomi. Jau nekalbant apie paprastus mirtinguosius. Tai ar verta kovoti su priklausomybės jausmu, ar priešingai – geriau palikti viską, kaip yra?

Iš pradžių išsiaiškinkime su pačia nepriklausomybės sąvoka. Asmeniškai aš išskiriu du šio reiškinio tipus – materiali ir dvasinė nepriklausomybė. Materialios nepriklausomybės siekia visi, tačiau labiausiai ją akcentuoja vyrai. Ir jeigu vyriškiams tai iš tikrųjų yra vertas tikslas, tai moterims – tai viso labo tikslo siekimo priemonė.

Klasikinis vaizdelis: po barnio su mylimuoju mergina iššoka iš automobilio, demonstratyviai trenkia durelėmis ir ryžtingai pasišalina iš įvykio vietos. Žvelgiant iš šalies, viskas atrodo gražiai ir dramatiškai, tik niekas nepagalvoja, kad adrenalinas jos kraujyje pasiekė kritinę ribą, širdis daužosi vos ne mirtinu greičiu. Ji eina, kur akys mato, ir daro tai su pasitikėjimu, į nieką nekreipdama dėmesio.


Nepriklausoma

Nepriklausoma© Organizatoriai

Mintys viesulu siautėja jos galvoje, susidurdamos viena su kita, provokuodamos viena kitą. Dabar ji eina išdidžiai pakelta galva, ją užplūdo absoliutaus savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmas. Emocijos neleidžia blaiviai vertinti situacijos, dėl to jai atrodo, kad būtent jos požiūris ir jos veiksmai yra vieninteliai teisingi. Šiuo momentu ji visiškai tikra, kad vyras tiesiog privalo pašaukti ją atgal. O kai tai atsitiks, ji iš pradžių atkakliai apsimetinės, jog nieko nevyksta ir nekreips į jį jokio dėmesio. Tačiau netrukus, žinoma, nusileis.

Gerai, jei vyriškis užkibs už jauko ir puls vytis. O jeigu ne? Šiuo atveju moteris patiria didžiulį sukrėtimą. Juk po to, kai svaiginantis pergalės jausmas išsisklaidys iš galvos, beliks tik gilus, skaudus nesupratimas. Ar vertos tos penkios išdidumo minutės toliau einančių vienatvės savaičių?

Ne visi supranta mūsų slaptą kalbą. Moterims norisi užmaskuoti savo norus, priduoti jiems paslapties, tačiau bėda ta, kad dauguma vyrų numoja ranka iškart po to, kai po vienos „paslapties“ seka kita, o po šitos – dar daugybė nesuprantamų įvykių ar tvirtumo išbandymų.

Anksčiau ar vėliau mums visiems prireikia pagalbos. Nėra nieko blogo, jei paprašai žmogaus padėti. Visi tie demonstratyvūs pareiškimai, atseit „pagalba man nereikalinga, aš pati susidorosiu“, reiškia tik viena – „aš bijau“ arba „man nepatogu prašyti pagalbos“. O tokio išdidumo pagrindą sudaro baimė. Moteris bijo pasirodyti pačia savimi.

Ir šitas feministinis nusiteikimas atveda į visišką aklavietę. Retas vyras supras šitą siekį. Daugeliu atvejų moteriai tai nieko neduoda, išskyrus labai abejotiną savojo Ego reikšmingumo jausmą. O vyras tiesiog pasidžiaugs, kad jo darbą už jį atliks moteris, štai ir viskas.

Nepriklausomybė ir savarankiškumas turi būti sąmoningi, banalus užsispyrimas čionai neduos nieko gero. Savarankiškumas – azartiškas dalykas. Kartą nuveikus kažką savarankiškai, pasąmonė apgaulingai pradeda tvirtinti, kad jeigu jums tai pavyko, jeigu jūs pajėgi tai daryti, tai jokie uždaviniai jums daugiau netaps kliūtimi ir problema.


Vienumoje su savimi

Vienumoje su savimi© Pixabay.com

Paimkime paprastą situaciją. Po barnio žmona dar ilgai ašaros į pagalvę, suks galvoje abiejų konflikto pusių išsakytus žodžius, galvos apie pasekmes. Vyras tuo tarpu ramiai išeis gerti alaus su draugais, tvirtai įsitikinęs, kad viskas susitvarkys. Kas įdomiausia, daugeliu atvejų jis bus visiškai teisus.

Iš čia klausimas: kuriems galams tuomet visos tos kvailystės? Barniai, indų daužymas ir visa kita… Jei po poros valandų viskas vėl bus normalu?

Visada sakau savo mamai – nesijaudink. Juk nuo to, jaudiniesi tu ar ne, iš esmės niekas nesikeičia. Situacija kitame miesto gale nepasikeis vien dėl to, kad mama dėl manęs jaudinasi. Tas pats ir su išdidumu. Gali didžiuotis, tik laimingesnė nuo to netapsi.


Vienatvė

Vienatvė© Pixabay.com

Aš suprantu, kad jaudinimosi neįmanoma kontroliuoti. Tai vyksta pasąmoningame lygmenyje. O argi išdidumas, pasididžiavimas – ne toks pats jausmas? Iš dalies taip. Tačiau įdėjus šiek tiek pastangų galima pamėginti tai kontroliuoti. Būtina tiesiog pasistengti. Juk tai nėra taip sunku. Užtat kiek daug gausime mainais. Gyvenimas taps daug ramesnis ir malonesnis. Argi ne šito mes taip stipriai siekiame?

Būti pernelyg išdidžiai visai nebūtina. Nemokėti išvis niekuo didžiuotis – dar blogiau. Reziumuodama norėčiau pasakyti, kad viskam gyvenime turi būti saikas. Nereikia pervertinti savo jėgų ir stengtis atrodyti tokiai, kokia iš tikrųjų nesi.

Ir pabaigoje – paskutinis argumentas: vyrams labiau patinka mielos merginos ir moterys, kuriomis norisi rūpintis. Dėl to silpnumo demonstravimas – puikus koziris. 


Vienumoje su savimi

Vienumoje su savimi© Pixabay.com